Atjauta – tai jautrumas savo bei kitų kančiai ir kartu įsipareigojimas stengtis tą kančią palengvinti bei užkirsti jai kelią. Atjauta yra mūsų natūralus žmogiškas gebėjimas. Kai mums brangiam žmogui yra sunku, mes natūraliai norime būti šalia ir jam padėti. Deja, ne visada tą patį pritaikome sau patiems – kai mums būna sunku, dažnai tampame kaip tik šiurkštūs sau. Mūsų vidinis balsas, užuot palaikęs mus, kančios akimirkomis pradeda mus kritikuoti, kaltinti, gėdinti…
Atjauta kviečia į sunkumus pažvelgti kitaip. Suvokiant, kad sunkumai, kančios akimirkos yra gyvenimo dalis. Pripažįstant: „Man (arba kitam) dabar yra sunku.” Ir tuo pačiu geranoriškai savęs paklausiant: „Ką šią akimirką aš galėčiau padaryti, kad padėčiau sau (arba kitam)?”
Atjauta yra ugdoma savybė ir jos ugdymas pirmiausia prasideda nuo atjautos sau. Išmokdami būti geresniais ir švelnesniais sau, mes labiau tampame tokiais ir santykyje su kitais. Atjautos praktikos gali būti formalios, pavyzdžiui, meditacijos arba vaizduotės praktikos, joms specialiai paskiriant laiką, arba neformalios – pastebint kasdienybėje, kai mums arba kitam yra sunku, ir būnant geranoriškais.
Dėmesingumas (mindfulness) yra neatsiejama atjautos dalis. Tik būdami dėmesingi, mes galime būti jautrūs savo ir kitų kančiai. Dėmesingumas ir atjauta yra tarsi du to paties paukščio sparnai – atveriantys ir proto aiškumą, ir širdies šilumą. Todėl dauguma atjautos programų kartu apima ir dėmesingumą (mindfulness), arba jį laiko pirmuoju žingsniu, nuo kurio prasideda atjautos ugdymas.
Meilė ir atjauta yra būtinybė, o ne prabanga. Be jų žmonija neišgyventų.
— Dalai Lama XIV